1555 m. pavasaris

Visų nuostabai karalienė pasidavė pirma. Kai žiauri žiema ištirpo į pavasarį, Elžbieta buvo pakviesta į rūmus — neprisipažinusi, netgi neparašiusi atsiprašymo laiškelio seseriai, o man buvo įsakyti ją palydėti nepaaiškinus, kodėl taip staiga ir taip netikėtai pasikeitė karalienės nuostatos. Elžbieta tikėjosi ne tokio grįžimo. Ji keliavo beveik kaip kalinė, anksti ryte ir vėlai vakare, kad niekas jos nematytų, jai nesišypsotų ir nemojuotų minios. Aplenkėme miestą ratu, nes karalienė įsakė vengti didžiųjų kelių į Londoną. Kai mes įsukome į siaurą keliuką, iš siaubo mano širdis praleido tvinksnį ir aš, truktelėjusi savo arklį už vadžių, sustojau skersai kelio, priversdama sustoti ir princesę.

— Jok, kvaile, — drėbė ji. — Spustelk pentinais.

— Dieve, padėk, Dieve, padėk man, — suvapėjau.

— Kas yra?

Pamatęs, kad stypsau nustėrusi, vienas sero Henrio Bedingfildo vyras apgręžė arklį ir prijojo arčiau.

— Nagi, judinkis, — šiurkščiai paragino, — įsakyta nestabčioti.

— Dieve mano, — sumurmėjau, lyg tai būtų viskas, ką galėjau pasakyti.

— Ji — šventoji kvailė, — tarė Elžbieta. — Galbūt ji mato viziją.

— Parodysiu jai viziją, — burbtelėjo sargybinis ir paėmęs už vadelių truktelėjo mano arklį.

Prie manęs prisigretino Elžbieta.

— Žiūrėk, ji balta kaip popierius, visa tirta, — pasakė. — Hana? Kas yra?

Būčiau nuvirtusi nuo arklio, jeigu ji nebūtų prilaikiusi manęs už peties. Kareivis jojo iš kitos pusės, ragindamas mano arklį į priekį, keliu prispaudęs mano koją, kad neišdribčiau iš balno.

— Hana! — Elžbietos balsas atsklido iš tolumos. — Tu sergi?

— Dūmai, — suvapėjau. — Ugnis.

Elžbieta žvilgtelėjo miesto pusėn, kur rodžiau.

— Nieko neužuodžiu, — pasakė ji. — Ar nori mus įspėti, Hana? Ar mieste kils gaisras?

Bukai papurčiau galvą. Mano baimė buvo tokia stipri, kad nepajėgiau ištarti nieko dora, tik išgirdau plonytį, tarsi kačiuko, miauktelėjimą: „Ugnis. Ugnis.”

— A, tai Smitfildo laužai, — susigriebė kareivis. — Tai štai kas nuliūdino mergiotę. Teisybė, vaike?

Kai princesė klausiamai į jį pasižiūrėjo, sargybinis paaiškino:

— Nauji įstatymai. Eretikai pasmerkiami mirti ant laužo. Šiandien degina Smitfilde. Aš nieko neužuodžiu, bet ši mergužėlė — galbūt. Ji labai nusiminė.

Vyras draugiškai paplojo man per petį sunkia ranka.

— Nieko keista, — pridūrė. — Bjaurus dalykas.

— Ant laužo? — paklausė Elžbieta. — Degina eretikus? Kalbate apie protestantus? Londone? Šiandien? — Jos juodos akys plieskė pykčiu, bet kareiviui įspūdžio tai nepadarė. Jo nuomone, mes abi buvome tuščia vieta: viena nustėrusi iš siaubo, kita — įtūžusi mergiotė.

— Aha, — burbtelėjo jis. — Nauji laikai. Nauja karalienė soste, naujas karalius pašonėje ir atitinkami nauji įstatymai. Tie, kas buvo atsivertę, labai mikliai vėl persivertė. Ir gerai, sakau aš, ir su Dievo palaima. Nuo tada, kai karalius Henrikas susiniovė su popiežiumi, pas mus tik bjaurus oras ir nelaimės. Bet dabar, sugrįžus popiežiaus valdžiai, Šventasis Tėvas vėl palaimins Angliją, ir pagaliau padoriu oru sulauksime sūnaus ir sosto įpėdinio.

Elžbieta nepravėrė lūpų. Ji išsitraukė iš diržo savo kvepalų dėžutę, įbruko man į ranką ir prikišo prie nosies, kad pauostyčiau džiovintų apelsinų žievelių ir gvazdikėlių. Bet kvepalai nepajėgė nustelbti degančios mėsos kvapo, niekas niekuomet neišvaduos manęs nuo to prisiminimo. Net girdėjau deginamųjų riksmus, maldavimus, kad artimieji įpūstų didesnę ugnį, prikrautų malkų, kad mirtis ateitų greičiau, ir nereikėtų neapsakomai kankintis, uostant skrundančių savo kūnų kvapą.

— Mamyte, — sukrankiau ir nutilau.

Įjojome į Hamptono rūmus mirtinoje tyloje, mus kaip kalinius pasitiko sargybinis. Nubruko prie galinių durų, lyg gėdytųsi mus priimti. Bet vos tik princesės kambarių durys užsivėrė mums už nugarų, Elžbieta atsigręžusi sugriebė mane už rankų.

— Aš neužuodžiau dūmų, niekas neužuodė. Kareivis tik buvo girdėjęs, kad šiandien degins eretikus, bet taip pat nieko neužuodė, — išpylė ji.

Aš nieko neatsakiau.

— Tai tavo dovana, tiesa? — smalsiai paklausė princesė.

Atsikrenkščiau, vis dar negalėdama atsikratyti to koktaus prieskonio, svylančio žmogaus kūno prieskonio. Nusibraukiau pelenus nuo veido, bet mano ranka liko švari.

— Taip, — pripažinau.

— Dievas atsiuntė tave, kad įspėtum apie tai, — tęsė princesė. — Galbūt mane pasiekė kalbos apie deginimus, bet tu tarsi pati ten buvai, tavo veide išvydau visą tą siaubą.

Linktelėjau. Tegu galvoja, ką nori. Žinojau, kad ji negalėjo regėti nieko daugiau, tik mano pačios siaubą, kurį patyriau, kai vieną sekmadienio popietę iš namų ištempė, prie kuolo pririšo ir uždegė laužą po kojomis mano motinai. Aragone eretikų deginimas jau buvo tapęs sekmadienine tradicija miestelėnams, mano mamai tapo mirtimi, o man — vaikystės pabaiga.

Princesė Elžbieta priėjo prie lango, atsiklaupė ir suėmė savo ugninę galvą rankomis.

— Dieve brangus, ačiū, kad atsiuntei man žygūnę su šia žinia, — išgirdau tyliai ją tariant. — Aš supratau tavo pranešimą, kaip niekad anksčiau suvokiu savo likimą. Pasodink mane į sostą, kad atlikčiau pareigą Tau ir savo žmonėms. Amen.

Neištariau „amen”, nors ji atsigręžė pasižiūrėti, ar prisijungiau prie jos maldos. Netgi dvasingiausiomis akimirkomis Elžbieta ieškojo bendraminčių paramos. Bet aš neįstengiau melstis Dievui, kuris leido gyvą sudeginti mano mamą. Negalėjau melstis Dievui, kuriuo rėmėsi budeliai su deglais. Nenorėjau nei tokio Dievo, nei tokios religijos. Norėjau tik atsikratyti į plaukus, odą, šnerves įsigėrusio kvapo. Norėjau nusitrinti suodžius nuo veido.

Princesė pakilo.

— As niekuomet to nepamiršiu, — tarė ji. — Šiandien tu parodei man ateities viziją, Hana. Numaniau, kokia ji, bet dabar išvydau ją tavo akimis. Turiu tapti karaliene ir sustabdyti šitą košmarą.

Vakare prieš pietus buvau pakviesta į karalienės kambarius ir radau ją tariantis su karaliumi ir didžiausiu sosto favoritu bei mylimiausiu svečiu — arkivyskupu ir popiežiaus atstovu, kardinolu Redžinaldu Poliu. Jį pamačiau tik įėjusi į priimamąjį, priešingu atveju nebūčiau kojos kėlusi per slenkstį. Iškart instinktyviai jo išsigandau. Žvitrios veriančios akys, kurios nemirksėdamos galėjo žiūrėti į nusidėjėlius ir šventuosius. Dėl savo tikėjimo didžiąją gyvenimo dalį Polis praleido tremtyje, todėl neabejojo, kad įsitikinimus galima ir reikia patikrinti ugnimi. Pamaniau, jog pažvelgęs į mane bent sekundę, jis pastebės, kad esu marano — žydė atsivertėlė — ir su karališkąja pora mažų mažiausiai ištrems mane atgal į Ispaniją mirti arba tiesiog nužudys katalikybę naujai priėmusioje Anglijoje.

Jis dirstelėjo į mane iš kitos kambario pusės, bet žvilgsnis nuslydo neužkliuvęs, ir tada nuo stalo tiesdama man rankas pakilo karalienė. Nubėgau prie Marijos ir priklaupiau prie jos kojų.

— Jūsų didenybe!

— Mano mažoji juokdarė, — švelniai ištarė Marija.

Pakėlusi galvą iškart pastebėjau, kaip ją pakeitė nėštumas. Veidas atrodė skaistus, rausvais skruostais, šiek tiek apvalesnis, akys gyvesnės ir trykštančios sveikata. Išdidžiai kyšojo pilvukas, pusiau pridengtas atlaisvinto korseto: aš pagalvojau, kad ji kasdien oriai vis labiau atleidžia virveles, kad būtų patogiau augančiam vaikeliui. Jos krūtys taip pat atrodė pilnesnės, kūnas tryško džiaugsmu ir vaisingumu.

Laimindama mane ranka, karalienė pasisuko į vyrus.

— Čia mano brangi juokdarė Hana, kuri su manimi nuo mano brolio mirties. Mes kartu nuėjome ilgą kelią, tad ji turi teisę dalytis mano džiaugsmu. Hana yra ištikima mylinti mergina, ji dirba mano mažąja emisare pas Elžbietą, kuri taip pat ja pasitiki. — Marija pasižiūrėjo į mane ir paklausė: — Ar ji čia?

— Ką tik atvyko, — atsakiau.

Ji spustelėjo man petį, leisdama atsistoti. Atsargiai pakilau ir dirstelėjau į abu vyrus.

Karalius nespinduliavo kaip jo žmona, atrodė susimąstęs ir pavargęs, tarsi Anglijos politikos verpetai ir ilga angliška žiema išsekino vyrą, pripratusį prie absoliučios valdžios ir saulėto Alhambros oro.

Gražus siauras kardinolo veidas išdavė tikrą asketą. Jo žvilgsnis, aštrus kaip peilis, perbėgo mano akimis, lūpomis, pažo livrėja. Pamaniau, jog vienu dėbtelėjimu jis perprato, kad apsimetinėju, pajuto mano troškimus, permatė vis labiau bręstantį, nepaisant mano noro, kūną ir skolintus drabužius.

— Šventoji kvailė? — paklausė jis ramiu tonu.

Nulenkiau galvą.

— Taip mane vadina, Jūsų Ekscelencija, — atsakydama smarkiai nukaitau, nežinojau, kaip į jį kreiptis angliškai. Anksčiau rūmuose neturėjome popiežiaus atstovo.

— Regi vizijas? — paklausė jis. — Girdi balsus?

Man tapo aišku, kad didelės mano pretenzijos bus sutiktos skeptiškai. Šio žmogaus nepaimsi ateities pranašautojo sugebėjimais.

— Labai retai, — sumurmėjau, stengdamasi kuo mažiau išduoti savo akcentą. — Deja, niekada man panorėjus.

— Ji matė, kad tapsiu karaliene, — įsiterpė Marija. — Ir išpranašavo mano brolio mirtį. O pirmojo savo šeimininko dėmesį patraukė todėl, kad Flyto gatvėje matė angelą.

Kardinolas nusišypsojo, ir tamsus siauras jo veidas iškart nušvito. Supratau, kad jis ne tik gražus, bet ir žavingas vyras.

— Angelą? — pakartojo. — Kaip jis atrodė? Iš kur supratai, kad ten angelas?

— Jis ėjo su keliais ponais, — atsakiau nejaukiai. — Aš jo beveik neįsižiūrėjau, nes tviskėjo baltai. Tai jie pavadino jį angelu. Ne aš.

— Labai kukli ateities pranašautoja, — nusišypsojo kardinolas. — Iš Ispanijos, sprendžiant pagal tartį?

— Mano tėvas ispanas, bet gyvename Anglijoje, — atsargiai atsakiau. Pajutau, kad nejučia žengiau karalienės pusėn, ir iškart sustingau. Negalima krūpčioti: tie vyrai žaibiškai pajus mano baimę.

Tačiau kardinolui nelabai rūpėjau. Jis nusišypsojo karaliui.

— Ar negali mums nieko patarti, šventoji kvaile? Mes vargstame prie Dievo reikalų, kurie kelias kartas buvo apleisti Anglijoje. Grąžiname šalį Bažnyčios glėbin. Bloga verčiame gėriu. Netgi parlamento rūmų balsai yra Dievo įkvėpti.

Sutrikau. Buvo akivaizdu, kad klausimas daugiau retorinis, nei reikalaujantis atsakymo. Bet karalienė laukė, ką pasakysiu.

— Aš manau, jog tai reikia atlikti palengva, — tariau. — Tai mano nuomonė, ne aiškiaregės balsas. Tik norėčiau, kad tai būtų padaryta švelniai.

— Reikia kirsti greitai ir iš peties, — paprieštaravo karalienė. — Kuo ilgiau lauksime, tuo daugiau abejonių kils. Geriau keisti kartą visam laikui, nei daryti šimtą menkų pakeitimų.

Pašnekovai neatrodė įtikinti.

— Negalima užgauti daugiau žmonių nei sugebi įtikinti, — tarė Marijai jos vyras, pusės Europos valdovas.

Mačiau, kaip ji ištirpsta nuo Pilypo balso, bet savo nuomonės neišsižadėjo.

— Žmonės užsispyrę, — atsakė ji. — Jeigu leisi rinktis, jie niekuomet neapsispręs. Žmonės privertė mane nukirsdinti vargšę Džeinę Grėj. Džeinė pasiūlė jiems kitą variantą, bet jie nesugebėjo pasirinkti. Jie kaip vaikai, kurie prakanda obuolį, tada slyvą ir abu numeta.

Kardinolas linktelėjo karaliui.

— Jos didenybė teisi, — tarė jis. — Žmonės iškentė vieną permainą po kitos. Geriausia būtų liepti visai šaliai kartą prisiekti, ir viską baigti. Tada išrausime, sunaikinsime erezijas ir paliksime kraštą ramybėje pagal seną paprotį.

Karalius atrodė susimąstęs.

— Turime atlikti tai greitai ir tiksliai, bet gailestingai, — tarė jis. Tada pasisuko į karalienę. — Žinau, kokia aistringa esate dėl Bažnyčios, ir jumis žaviuosi. Bet savo žmonėms turite būti švelni motina. Jie turi būti įtikinti, ne priversti.

Ji maloniai uždėjo ranką ant iškilusio pilvo.

— Aš išties trokštu būti švelni motina, — atsakė.

Karalius uždėjo savo delną ant jos, tarsi pro storą korsažą abu norėtų pajusti, kaip vartosi ir spardosi gimdoje jų kūdikis.

— Žinau, — tarė Pilypas. — Kas žino geriau už mane? Ir mes kartu sukursime šiam mūsų žmogučiui šventą katalikišką palikimą, kad, kai jis sės į sostą čia ir Ispanijoje, būsime palaiminti dvigubai: didžiausiomis žemėmis visuose krikščioniškuose kraštuose ir pasaulyje neregėta taika.

Vilis Somersas per pietus krėtė pokštus. Praeidamas pro mane mirktelėjo. „Žiūrėk”, — tarė. Ištraukė iš savo švarkelio rankogalio du nedidelius rutuliukus ir išmetė į orą, tada ištraukė dar vieną, dar ir ėmė žongliruoti keturiais.

— Neblogai, — įvertino pats.

— Bet nejuokinga, — atsakiau.

Jis pasisuko į mane tarsi visiškai užkerėtas atsakymo ir pamiršęs, kad kamuoliukai ore. Tie iškart bumbtelėjo žemėn: vienas atšoko nuo stalo, kitas apvertė taurę, išliedamas vyną.

Moterys, gelbėdamos savo sukneles, klykdamos pašoko iš užstalės. Vilis stovėjo tarsi apžavėtas triukšmo, kurį pats sukėlė: ispanų grandai garsiai kvatojo dėl anglų dvare kilusio triukšmo, karalienė šypsojosi, uždėjusi ranką ant pilvo. Paskui ji šūktelėjo: „Ach, Vili, atsargiau!”

Juokdarys nusilenkė valdovei, nosimi kone siekdamas kelius, o išsitiesė švytėdamas iš laimės.

— Čia jūsų šventoji kvailė kalta, — pasakė jis. — Ji atitraukė mano dėmesį.

— Gal ji išpranašavo, kad sukelsi tokį šurmulį?

— Ne, jūsų didenybe, — maloniai atsiliepė Vilis. — Ji niekada nieko neišpranašauja. Kiek ją pažįstu, kiek ji jums tarnauja, kiek su dvasingai mergelei nebūdingu apetitu kerta, niekada nepasakė nieko, ko nebūtų pasakiusi eilinė kekšė.

Aš juokdamasi ėmiau protestuoti, karalienė kvatojo balsu, o karalius šypsojosi, stengdamasis suprasti pokštą.

— Oi, Vili! — papriekaištavo karalienė. — Juk žinai, kad tas vaikas turi dovaną!

— Dovanąjį gal ir turi, tik ne liežuvį, — linksmai atsakė Vilis, — neištarė nė žodžio, kurio vertėtų pasiklausyti. O štai apetitą turi, jeigu dar nežinojote. Prie stalo Hana nepralenkiama.

— Ach, Vili! — sušukau.

— Ir nė vieno žodelio, — pakartojo juokdarys. — Ji tokia šventoji kvailė kaip jūsų vyras karalius. Tik vardinama.

Ispanų orumas to nepajėgė suvirškinti. Anglai nugriaudėjo iš pokšto, o jį supratę ispanai susiraukė, karalienės šypsena staiga nuvyto.

— Užteks, — šiurkščiai sudraudė ji.

Vilis nusilenkė.

— Bet, kaip ir pats karalius, šventoji kvailė turi didesnių dovanų, nei galiu suprasti aš, juokdarys, — skubiai pasitaisė jis.

— Ir kokių gi? — paklausė kažkas.

— Karalius suteikia džiaugsmo, apie kurį man tik pasvajoti, nuostabiausiai karalystės poniai, — atsargiai ištarė Vilis. — O šventoji kvailė padovanojo karalienei širdį, kaip maloniai padarė ir karalius.

Marija linktelėjo, priimdama atsiprašymą, ir mostelėjo Viliui prisijungti prie kitų tarnų stalo. Žirgliodamas pro šalį jis mirktelėjo man. „Juokinga”, — pareiškė kategoriškai.

— Įžeidėte ispanus, — burbtelėjau. — Ir apšmeižėte mane.

— Priverčiau dvariškius nusijuokti, — išsigynė jis. — Esu anglų juokdarys angliškame dvare. Mano darbas — liūdinti ispanus. Tu čia nė trupučio nesvarbi. Esi grūdas, vaike, mano sąmojo girnose.

— Tavo girnos peržengia ribas, Vili, — neatlyžau.

— Kaip ir pats Dievas, — patenkintas atšovė jis.

Tą vakarą nuėjau palinkėti labos nakties ledi Elžbietai. Radau ją prie ugniakuro vilkinčią naktiniais, susisupusią į skarą. Žėruojančios anglys sušildė jos skruostus ir plaukus, paleistus kristi ant pečių. Jie kone žaižaravo gęstančioje ugnyje.

— Labos nakties, miledi, — tyliai ištariau nusilenkdama.

Elžbieta pakėlė akis.

— A, mažoji šnipė, — nemaloniai atsiliepė.

Nusilenkiau, laukdama jos leidimo išeiti.

— Juk girdėjai, kad karalienė pasikvietė mane, — tarė ji, — popietinio pokalbio tarp dviejų mylinčių seserų. Tai man buvo paskutinė proga prisipažinti. Ir, jeigu neklystu, tas apgailėtinas ispaniūkštis slėpėsi kambaryje, gaudydamas kiekvieną mano žodį. Galbūt netgi abu su tuo išverstakailiu Poliu.

Tylėjau laukdama, ką ji pasakys toliau.

Princesė gūžtelėjo.

— Na, nesvarbu, — tęsė kalbą, — aš nieko neprisipažinau, aš dėl nieko nekalta. Esu įpėdinė, ir jie negali nieko padaryti, nebent kaip nors mane nužudytų. Aš nestosiu prieš teismą, netekėsiu, nepaliksiu šalies. Tiesiog lauksiu.

Nieko neatsakiau. Abi mąstėme apie artėjantį metą, kai karalienė užsidarys laukti gimdymo. Sveikas berniukas reikš, kad Elžbieta laukė tuščiai. Jau geriau ji dabar ištekėtų, kai dar laikoma sosto paveldėtoja. Priešingu atveju ji liks tokia, kaip jos sesuo: suvytusi nuotaka ar, dar blogiau, senmergė teta.

— Kažin ką atiduočiau, kad tik sužinočiau, kiek liko laukti, — tiesiai pasakė ji.

Vėl nusilenkiau.

— Ach, keliauk sau, — nekantriai mestelėjo ji. — Jeigu būčiau žinojusi, kad lydi mane į rūmus pasiklausyti sesers paskaitos prieš miegą, niekuomet nebūčiau atvykusi.

— Apgailestauju, — atsakiau, — bet buvo laikas, kai abiem atrodė, jog rūmuose jums bus geriau nei toje žvarbioje Vudstoko daržinėje.

— Nebuvo ten taip jau blogai, — gudriai atsiliepė Elžbieta.

— Princese, ten buvo blogiau nei kiaulidėje.

Elžbieta sukrizeno kaip mergytė.

— Taip, — pripažino ji. — Ir būti išbartai Marijos nėra taip blogai, kaip prižiūrimai to nuobodos Bedingfildo. Taip, sutinku, čia geriau. Tiktai... — Ji nutilo, atsistojo ir kurpaitės galu pastūmė į židinį rūkstantį rąstigalį. — Daug duočiau, kad sužinočiau, kiek man liko laukti, — vėl pakartojo.

Užsukau į knygynėlį, kaip tėvas prašė kalėdiniame laiške, norėdama įsitikinti, kad viskas tvarkoje. Namai atrodė apleisti; žiemos audros nuplėšė nuo stogo čerpę, ir ant senojo mano kambario sienos išsiskleidė drėgmės dėmė. Storu dulkių sluoksniu prisidengęs presas kiurksojo tarsi tykantis drakonas, laukiantis, kol galės išlįsti ir išspjauti žodžius. Bet ar galėjo ištarti ką nors nepavojingo šioje naujoje Anglijoje, kur netgi Biblijos buvo surinktos iš parapijos bažnyčių, kad žmonės patys negalėtų skaityti, o klausytų kunigo? Jeigu uždraustas Viešpaties Žodis, kokios knygos nedraudžiamos? Permečiau akimis ilgas tėvo knygų lentynas su leidiniais; pusė jų dabar būtų pavadintos erezija, juos saugoti, kaip darome mes, laikoma nusikaltimu.

Mane apėmė stiprus nuovargio ir baimės jausmas. Dėl mūsų pačių saugumo turiu arba knygas čia sudeginti, arba daugiau nebeužsukti į knygyną. Kol Smitfildo sandėliai prigrūsti malkų ir fakelų, mergina su tokia, kaip mano, praeitimi, neturėtų lankytis tokiame knygyne. Bet knygos buvo mūsų turtas, tėvas kaupė jas gyvendamas Ispanijoje, rinko Anglijos turguose. Jos yra šimtmečių studijų vaisiai, o aš esu tik išminčių proto saugotoja, ne savininkė. Ir būčiau netikusi saugotoja, jeigu gelbėdama savo kailį deginčiau knygas.

Į duris kažkas pasibeldė, išsigandusi aiktelėjau. Buvau labai baikšti sergėtoja. Grįžau į knygynėlį, uždarydama paskui save duris į preso kamaraitę, slėpdama už jų išdavikiškus knygų pavadinimus. Tačiau už durų išvydau tik mūsų kaimyną.

— Pasirodė, kad mačiau ateinančią, — linksmai tarstelėjo jis. — Tėvas dar negrįžęs? Ką, Prancūzija patiko?

— Atrodo, taip, — atsakiau, stengdamasi kvėpuoti ramiai.

— Turiu jums laišką, — tarė jis. — O gal tai užsakymas? Galėčiau atlikti jį už jus.

Dirstelėjau į laiškelį. Ant jo pastebėjau Dadlio antspaudą su lokiu ir lazda. Pasistengiau likti abejinga.

— Aš perskaitysiu, sere, — mandagiai atsakiau, — ir atnešiu jums, jeigu turėsite tuos leidinius.

— Galiu rasti ir rankraščių, — energingai pridūrė kaimynas. — Tiktai neuždraustų. Jokios teologijos, žinoma, jokio mokslo, astrologijos, studijų apie planetas ir planetų spindulius arba potvynius. Jokių naujoviškų mokslų, nieko, kas abejoja Biblija. O visa kita turiu.

— Nemanau, jog liko kas nors, kai atsikratėte paminėtųjų, — gaižiai atsiliepiau, galvodama apie ilgus Džono Di tyrinėjimų metus visose srityse.

— Pramoginės knygos ir šventųjų tėvų raštai yra patvirtinti Bažnyčios, — paaiškino jis. — Bet tik lotynų kalba. Galėčiau priimti rūmų damų ir dvariškių užsakymus, jeigu apie mane užsimintumėte.

— Taip, — sutikau, — tik kvailės jie neprašo pasiūlyti išmintingų knygų.

— Na, bet jeigu paprašytų...

— Jei paprašytų, atsiųsiu juos pas jus, — atsakiau, nekantraudama atsikratyti kaimyno.

Linktelėjęs jis pasuko prie durų.

— Perduokite mano linkėjimus tėvui, kai pamatysite, — pasakė kaimynas. — Šeimininkas minėjo, kad galėsite pasaugoti čia presą, kol jis ras naują nuomininką. Verslas taip sunkiai sekasi... — Knygų pardavėjas papurtė galvą. — Niekas neturi pinigų, niekas nesiryžta pradėti verslo, kol laukiame įpėdinio ir viliamės geresnių laikų.

— Taip, — sutikau. — Beliko keli mėnesiai.

— Tesaugo jį Viešpats, mažąjį princą, — ištarė kaimynas ir dievobaimingai persižegnojo. Aš nieko nelaukusi padariau tą patį ir atvėriau duris jam išeiti.

Vos tik užšoviau duris, atplėšiau laišką.

Brangioji panele Berniuk,

Jeigu galėtum skirti truputį laiko senam savo draugui, jis labai apsidžiaugtų tave išvydęs. Man reikia popieriaus piešti ir gerų pieštukų bei plunksnų, nes poezijos paguodą šiais neramiais laikais panorau iškeisti į grožį. Jeigu jūsų knygyne yra šių reikmenų, prašau atnešti, kada tau patogu. R. Dadlis. (Mane rasi lankytojų namuose Taueryje kiekvieną dieną, iš anksto tartis nereikia.)

Jis žvelgė pro langą į pievelę, pristūmęs stalą kuo arčiau šviesos. Perbėgau per kambarį, kol sėdėjo atsukęs man nugarą, ir atsidūriau šalia jo tuomet, kai atsisuko. Iškart atsiradau jo glėbyje. Robertas apkabino mane kaip vaiką, mylimą mažą mergaitę. Bet pajutusi milordo rankas ėmiau geisti jo kaip vyro.

Robertas iškart tai pajuto. Jis, patyręs mergintojas, iškart suprato, kad moteris leipsta jo glėbyje. Paleido mane ir atsitraukė, tarsi bijodamas, kad neužsiliepsnotų ir jo geismas.

— Panele Berniuk! Aš sukrėstas! Tu virtai suaugusia moterimi.

— Nepajutau, — atsakiau, — galvojau apie ką kita.

Jis linktelėjo. Žvitrus protas kaipmat pagavo aliuziją.

— Pasaulis greitai kinta, — pastebėjo.

— Taip, — sutikau. Ir žvilgtelėjau į duris, kurios buvo saugiai uždarytos.

— Naujas karalius, nauji įstatymai, nauja Bažnyčios galva. Kaip Elžbieta?

— Ji sirgo, — atsakiau, — bet dabar jau geriau. Gyvena Hamptono rūmuose, su karaliene. Neseniai kartu grįžome iš Vudstoko.

Robertas linktelėjo.

— Ar ji buvo susitikusi su Di?

— Ne, nemanau.

— Ar pati jį matei?

— Maniau, kad jis Venecijoje.

— Buvo, panele Berniuk. Ir iš Venecijos nusiuntė siuntinį tavo tėvui į Kalė, iš kur bus persiųstas į jūsų krautuvėlę Londone, kad galėtum perduotum Džonui Di.

— Siuntinį? — sunerimusi paklausiau.

— Tik knygą.

Nieko neatsakiau. Mes abu žinojome, kad netikusios knygos pakaks mane pakarti.

— Ar Keitė Ešli su princese?

— Žinoma.

— Perduok Keitei nuo manęs slaptai, kad, jeigu ji užsakys keletą kaspinų, būtinai juos nupirktų.

Iškart nutirpau.

— Milorde...

Robertas Dadlis įsakmiai ištiesė man ranką.”

— Ar kada nors įstūmiau tave į pavojų?

Galvojau, ką atsakyti, prisiminusi Vajeto sąmokslą, kai nešiojau išdavikiškas žinutes nežinodama, ką jos reiškia.

— Ne, milorde.

— Tada perduok šią žinutę, bet daugiau niekam jokių nenešiok, net Keitės prašoma. Kai pasakysi, kad nupirktų kaspinus, ir perduosi Džonui Di knygą, tavo darbas bus atliktas. Knyga yra nekalta, o kaspinai yra kaspinai.

— Jūs rezgate sąmokslą, — nelinksmai tariau, — ir painiojate mane.

— Panele Berniuk, man reikia ką nors veikti, negaliu kiaurą dieną kurti eilių.

— Karalienė kada nors atkeis jums, galėsite grįžti namo...

— Ji man niekuomet neatleis, — atšovė jis. — Aš turiu laukti permainos, didžiulės permainos, o kol laukiu, ginsiu savo interesus. Elžbieta juk žino, kad jai negalima vykti į Vengriją ar kur kitur?

Linktelėjau.

— Ji pasiryžusi likti namie ir niekada netekėti.

— Esu linkęs manyti, kad karalius Pilypas priims ją į rūmus ir taps jos bičiuliu.

— Kodėl?

— Vieno, dar negimusio kūdikio neužtenka, kad sostas būtų saugus, — pabrėžė jis. — O Marijos paveldėtoja — Elžbieta. Jeigu karalienė mirs gimdydama, karalius atsidurs labai pavojingoje padėtyje: įkliuvęs Anglijoje pas naują karalienę ir priešiškai nusiteikusius jos pavaldinius.

Linktelėjau.

— Jeigu Marija nori atimti paveldėjimo teisę iš Elžbietos, kita įpėdinė taps Marija, ištekėjusi už Prancūzijos princo. Nemanai, kad mūsų ispanas karalius Pilypas verčiau matys soste patį įsikūnijusį šėtoną nei Prancūzijos karaliaus sūnų?

— O, — tarstelėjau.

— Būtent, — patenkintas ištarė Robertas. — Gali priminti Elžbietai, kad jos padėtis sustiprėjo, kai karalienės patarėju tapo Pilypas. Nedaug kas sugeba blaiviai mąstyti, bet Ispanijos princas sugeba. Ar Gardineris vis dar bando įtikinti karalienę, kad paskelbtų Elžbietą pavainike ir atimtų paveldėtojos titulą?

Papurčiau galvą.

— Aš nežinau.

Robertas Dadlis nusišypsojo.

— Garantuoju, kad bando. Tiksliau, žinau.

— Esate labai gerai informuotas kaip draugų neturintis kalinys, kurio nepasiekia naujienos ir lankytojai, — kandžiai pastebėjau.

Jis gundančiai nusišypsojo.

— Neturiu brangesnių draugų už tave, mieloji.

Stengiausi išlikti rimta, bet jaučiau, kad jo dėmesys sušildė mano veidą.

— Tu tikrai suaugai, — tęsė Robertas. — Metas išsinerti iš pažo kelnių, paukštele. Laikas tekėti.

Nukaitau pagalvojusi apie Danielį, ir ką jis pasakytų išgirdęs, kad lordas Robertas vadina mane „mieląja” ir „paukštele”.

— O kaip tavo kavalierius? — paklausė lordas Robertas, atsisėdęs į savo krėslą ir susikėlęs batus ant išsklaidytų popierių. — Lygina kostiumą? Karštas? Nekantrus?

— Užsiėmęs Padujoje, — išdidžiai atsakiau. — Universitete studijuoja mediciną.

— Ir kada gi jis grįš namo pareikalauti nekaltos nuotakos?

— Kai baigsiu tarnauti Elžbietai, — atsakiau. — Tada vyksiu pas jį į Prancūziją.

Robertas susimąstęs linktelėjo.

— Juk supranti, kad dabar esi geidžiama moteris, panele Berniuk? Negaliu pažinti to bernioko, koks buvai.

Jaučiau, kad žandai liepsnoja, bet nenuleidau akių kaip kokia tarnaitė, sutirpusi nuo šeimininko šypsenos. Stovėjau iškėlusi galvą jaučiau jo žvilgsnį slystant manimi it liežuvį.

— Niekuomet nebūčiau tavęs ėmęs, kol buvai vaikas, — pasakė jis. — Tokia nuodėmė ne mano skoniui.

Laukiau, kas bus toliau.

— Ir kol pranašavai ateitį mano mokytojui, — pridūrė. — Nebūčiau drįsęs atimti kurios nors iš tavo dovanų.

Aš ir toliau tylėjau.

— Bet dabar, kai esi suaugusi ir būsi kito vyro žmona, gali ateiti pas mane, jeigu manęs geidi, — pasakė Robertas. Jo balsas buvo žemas, šiltas, gundantis. — Aš norėčiau pasimylėti su tavimi, Hana. Norėčiau apkabinti tave, pajusti smarkiai plakančią, kaip plaka dabar, tavo širdį. — Patylėjęs pridūrė: — Neklystu? Širdis daužosi, gerklė išdžiūvusi, keliai linksta, aistra lipa?

Tylėdama linktelėjau.

Robertas nusišypsojo.

— Aš liksiu šioje stalo pusėje, o tu — anoje. Kai nebūsi nekalta mergina, galėsi prisiminti, kad geidžiu tavęs, kad gali mane aplankyti.

Turėjau protestuoti, kad myliu ir gerbiu Danielį, turėjau įtūžti dėl lordo Roberto puikybės. Tačiau tik šyptelėjau jam, tarsi sutikdama, ir ėmiau iš lėto, žingsnelis po žingsnelio trauktis, kol pasiekiau duris.

— Atnešti ką nors, kai vėl užeisiu? — paklausiau.

Jis papurtė galvą.

— Neateik, kol nepakviesiu, — šaltai įsakė. — Ir savo paties labui laikykis atokiau nuo Keitės Ešli ir Elžbietos, paukštele, kai perduosi mano žinią. Nesirodyk pas mane, kol nepakviesiu savo vardu.

Linktelėjau, užčiuopusi medines duris už nugaros pabeldžiau drebančiais pirštais.

— Bet ar pakviesite mane? — paklausiau tyliu balseliu. — Juk nepamiršite manęs, tiesa?

Pridėjęs pirštus prie lūpų jis pasiuntė man oro bučinį.

— Panele Berniuk, apsidairyk, ar matai mane dievinančius dvariškius? Neturiu jokių lankytojų, tik savo žmoną ir tave. Visi kiti nubyrėjo, liko tik dvi mane mylinčios moterys. Nekviečiu tavęs dažnai, nes nenoriu statyti tavęs į pavojų. Vargu ar nori, kad dvaras susidomėtų, kas esi, iš kur atvykai ir kam esi ištikima. Netgi dabar. Pakviesiu tave, kai turėsiu tau darbo arba nepajėgsiu nė dienos ištverti tavęs nepamatęs.

Kalėjimo prižiūrėtojas atlapojo man už nugaros duris, tačiau neįstengiau pajudėti iš vietos.

— Norite mane matyti? — sušnibždėjau. — Sakote, kartais negalite ištverti nė dienos be manęs?

Robertas šypsojosi tarsi glostytų.

— Matyti tave — vienas iš didžiausių malonumų, — maloniai paaiškino. Tada kareivis švelniai suėmė mane už alkūnės, ir aš išėjau.